skritulys.jpg

Patarimai dvikalbių

vaikų tėvams

Knygos dvikalbiams vaikams

Dalinamės sąrašu knygų, kurias rekomenduojame skaityti kartu su savo dvikalbiais vaikais. Išbandyta ne vieno užsienyje gyvenančio mažojo lietuvio!

 

2-4 metų vaikams
Benas Barėnas — „Riešutortas“
Marius Marcinkevičius, Agnė Nananai — „Kaip pelėdžiukas iš namų pabėgo“
Selemonas Paltanavičius — „Kaip miega gyvūnai"
Kęstutis Navakas, Marija Smirnovaitė — „Žvėreliai mokosi draugauti"
Šarūnė Baltrušaitienė — „Kaip zuikis jausmus pažino“


5-7 metų vaikams
Birutė Lenktytė-Masiliauskienė — „365 pasakos prieš miegą“
Marius Poškus — „Ką aš jaučiu” 
Vytautas V. Landsbergis — „Kas tas Pūkis?“
Linas Jonauskas — „Kur ieškoti rudojo lokio“
Evelina Daciūtė — „Paslapčiausia paslaptis“ (eilėraščių rinkinys)


8-13 metų vaikams
Justinas Žilinskas, Povilas Vincentas Jankūnas – „Atgal į Vilnių“


Monika Vaicenavičienė — „Kas yra upė?“

Audronė Meškauskaiskienė, Aurina Venislovaitė - "Istorijos skanėstai"
Vytautė Žilinskaitė — „Kelionė į Tandadriką“
Virgis Šidlauskas — „Ulfas ir povandeninis miestas“
 

Dvikalbės knygos
Erica Jennigs-Didžiulis — „Mano gyvūnai. My animals“
Elisa Porte, Laura Stumbrienė — „Laimės atradimas = Finding Laime“ (lietuvių–anglų
kalbomis); „Laimės atradimas = La découverte de Laïmé“ (lietuvių–prancūzų
kalbomis)
Jūratė Račinskaitė — „Taškuma raganytėms = Dots for Little Witches“

Gyva kalba

Viešojoje erdvėje dažnai pasirodo „griežtosios“ kalbotyros stovyklos lingvistų nuomonės, kad būtina visur ir visada kalbėti taisyklinga lietuvių kalba, nepažeisti bendrinės kalbos normų (taisyklių), nes kitu atveju, lietuvių kalbai gresia išnykimas, todėl draudžia svetimybių ir kitokių nelietuviškų žodžių vartojimą.

Tačiau kasdienė kalba gyvena visai kitaip. Ji gyva, spalvota, įdomi ir labai dažnai netikėta, sugalvojanti įvairiausių žodžių, kurie skamba juokingai, liūdnai ir rimtai. Ši kalba kiekvieną dieną mus lydi kaip draugė, kuri padeda padaryti viską: ryte pasisveikinti su kaimynu, kepyklėlėje nusipirkti karštos kakavos ir šviežią bandelę su marcipanu, internetu užsisakyti knygų, bendrauti ir dalytis savo požiūriu, skaityti šį straipsnį. Ir labai dažnai ši kalba būna netaisyklinga: žodžiai sukirčiuoti ne pagal taisykles (čia galima prisiminti ankstesnį straipsnį apie tarmes: skirtingi regionai turi jiems būdingą kirčiavimo požymį, pvz., vieni kirčius atitraukia į žodžio priekį, kiti ilgina galūnes), vartojama daug svetimybių, žargonų.

Ročesterio universiteto (JAV) lingvistė Solveiga Armoškaitė teigia, kad kalbos vartotojai ieško guvios kalbos variantų, o kalbos politikos modelis, kuris nurodo, kas yra taisyklinga, o kas – netaisyklinga kalba, yra pasenęs, nepriimtinas šiuolaikiniam kalbos vartotojui. Lingvistė kelia klausimą: kaip žmonės norės mokytis kalbos, kai vis pabrėžiamos klaidos? Jie praranda susidomėjimą mokytis kalbos, o gimtakalbiai apie save galvoja, kad jie nemoka kalbėti sava kalba. Padorus kalbos specialistas ir geras pedagogas pabrėš tai, kas daroma gerai, lavins kūrybiškumą, pagirs už netikėtą metaforą. Todėl kalbos prestižui didžiausia įtaka yra daroma mokykloje, kai jauni žmonės geba greitai įsisavinti kalbą.

Taigi diskutuojant apie kalbos taisyklingumą, matyt, verta sutikti su tuo, kad taisyklinga kalba yra kalbos etiketo ir registro klausimas (kur ir ką galima vartoti), o tai, kad bendraudami ar susitikdami su bičiuliais žmonės kirčiuoja netaisyklingai, vartoja svetimžodžius, barbarizmus, nepadaro jų prasčiau mokančių lietuvių kalbą, priešingai, tai parodo, kaip individas suvokia ir kurią kalbą.  

Tikros tėvų patirtys 

Organizuojame seminarus dvikalbystės tema, kuriuose dalijamasi ne tik mokslininkų tyrimais. Čia mielai apie asmeninę patirtį diskutuoja dvikalbių vaikų tėvai ir globėjai. Dalinamės keliomis istorijomis, kurios puikiai iliustruoja lingvistų tyrimų išvadas bei praktinius patarimus:

  • „Sūnus vienu metu mane ignoravo. Aš su juo kalbėdavau lietuviškai, o jis man atsakydavo tik angliškai. Tačiau šis etapas praėjo ir dabar jau su manimi kalba lietuviškai. Džiaugiuosi, kad nepasidaviau.“

  • „Grįžus į Lietuvą atostogų, vaikus užrašau į dienos stovyklą arba darželį. Iš karto pastebiu pagerėjimą.“

  • „Nesistengiu turėti aukštų lūkesčių: žinau. kad mano sūnūs niekada tobulai nešnekės lietuviškai. Tačiau noriu, kad jie mokėtų bent minimalias lietuviškas frazes, susikalbėtų su seneliais. Turint mažesnius tikslus, lengviau eiti šiuo keliu.“

  • „Ne visuomet pavyksta su sūnumis šnekėti lietuviškai, nes šeimoje daugiausia bendraujame švediškai. Tačiau yra kai kurie momentai, kai šneku tik lietuviškai: tai tam tikri mūsų ritualai arba žaidimai kartu su manimi.“

  • „Kas savaitę darome vaizdo skambutį su mano draugės vaikais iš Lietuvos. Mano ir jos vaikai iki 15 minučių kalbasi apie savo naujus daiktus, rodo vienas kitam žaislus. Taip jiems didesnė motyvacija kalbėti lietuviškai.“

  • „Eidamos į mokyklą pasikartojame žodžius, kuriuos mokėmės Pasakos pamokose. Pavyzdžiui, jei mokėmės apie orą ir dangaus kūnų pavadinimus, tai aptariame, ką matome danguje.“

  • „Kartu su vaikais dažnai deklamuojame savo mėgstamus eilėraštukus ir dainuojame daineles, jie taip puikiai įsimena žodžius.“

  • „Kai gimė sūnus, pasidaviau, nors iš pradžių šnekėdavau su juo lietuviškai, kadangi jis mane ignoravo, perėjau prie prancūzų kalbos. Tad lietuvių kalbos taip ir neišmoko gerai. Tačiau gimus dvynukėms, jo sesėms, nusprendžiau nepasiduoti ir su jomis kalbu tik lietuviškai. Mergaitėms sekasi gerai, o kas smagiausia, pastebėjau, kad ir sūnus matydamas mus besikalbančias lietuviškai, pats pradeda stengtis kalbėti šia kalba ir turi didesnę motyvaciją.“

Nesisarmatyk – didziuokis savą tapatybi!

Visi puikiai žinome, kiek daug dialektų turi anglų kalba. O kaip su lietuvių kalbos tarme?

Dažnai manone, kad čia įvairovės nėra. Pavyzdžiui, esame įsitikinę, kad yra tik vienas taisyklingas žodis pasakyti svogūnas, o tas, kuris sako cibulis — lietuvių kalbos neišmano.

Visgi klystame! Lietuviai skirtinguose regionuose kalba nevienodai (kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių), pvz., vilniškių tarmėje sakoma ūtaryt vietoje pasikalbėti, o žemaičių krašte sako roukoutes. Be to, kiekvieno regiono tarmės klasifikuojamos dar smulkiau, taigi lietuviai turi ypač gražias ir archajiškas regionų kalbas, o bendrinė kalba reikalinga oficialiems dokumentams, viešajai kalbai ir informacijai. Visgi bendraudami su draugais, artimaisiais, kaimynais vartojame įvairią leksiką: bendrinę kalbą, tarmes, žargonus, svetimybes.

Regionai, kuriuose paplitusi norminė kalba, į tarmiškus žiūri ne itin teigiamai. Toks žmogus gali atrodyti kaip svetimšalis, kuris nemoka lietuvių bendrinės kalbos. Tačiau 2014 metais lietuvių kalbininkai atliko tyrimą (Rinkauskienė R., Salienė V.), kuriame aiškinosi, koks yra jaunimo požiūris į kalbėjimą tarmiškai. Šio tyrimo išvados džiuginančios, dauguma jaunų žmonių sako, kad tarmiškai kalbėti įdomu, linksma, taip nepasimiršta „sava“ kalba. Jie nesigėdija tarmės, priešingai, gerbia ir vartoja kalbą, kuri, kaip jie įvardija, yra įgimta.

Taigi požiūris į kalbančius tarmiškai keičiasi, o svarbiausia, taip išsaugoma tapatybė. Kalbininkas Aleksas Girdenis teigė, kad „Tėvynė prasideda nuo gimtojo kiemo, gimtoji kalba yra ta, kurią gauname iš Motinos... Mokykis, jei nori, dieną naktį – jokia kalba netaps tokia kaip gimtoji tarmė.“

Pasakoje išeivius lietuvius taip pat siekiame supažindinti su lietuvių kalbos įvairove, gražiomis tarmėmis, o tai yra neatsiejama kultūros ir tapatybės dalis.

Kas yra daugiakalbystė?

Kalbėdami apie daugiakalbystės ir dvikalbystės apibrėžimus, dažnai susiduriame su keliais mitais. Keli jų:

 

Daugiakalbis - tai žmogus, mokantis daugiau nei vieną kalbą. 

Tai nėra tikslus daugiakalbystės apibrėžimas. Dauguma lingvistų daugiakalbystę skiria nuo gebėjimo kalbėti keliomis užsienio kalbomis. Kitaip tariant, jei žmogus kalba dviem kalbomis, kurias pradėjo įsisavinti vaikystėje (maždaug iki 3 m.), jis laikomas dvikalbiu. Jei išmokstama kalbų vėliau - jis nėra dvikalbis, o tiesiog žmogus, mokantis kelias užsienio kalbas.

 

Dvikalbis vaikas  - tik tas, kuris abi kalbas yra įsisavinęs ir kalba abiem kalbom vienodai gerai.

Tobulai subalansuotų dvikalbių realybėje tikrai yra, bet tai - retenybė. Labai normalu, kai vaikas viena kalba kalba geriau nei kita. Taip pat labai dažnai viena kalba yra dominuojanti (aplinkos kalba), o kita - mažumos kalba (vieno arba abiejų tėvų kalba). Todėl savaime supranta, kad vaikas geriau kalbės dominuojančia kalba. Svarbu ir tai, apie ką vyksta pokalbis. Pavyzdžiui, vaikas kalbėdamas apie buitį lengviau valdo silpnąją kalbą, bet kalbėdamas apie istorinius įvykius, kuriuos mokėsi mokykloje, rinksis dominuojančią kalbą. Galiausiai, dvikalbiui vaikui būdinga maišyti kelias kalbas sakinyje, tai vadinama kodų kaita.

 

Dvikalbystė/Daugiakalbystė - retas reiškinys.

Pasaulyje yra daugiau dvikalbių nei vienakalbių žmonių (Grosjean). Nepamirškite, kad yra šalių, kuriose yra kelios valstybinės kalbos, pavyzdžiui, Šveicarija, Kanada, bei šalių, kur yra keli dialektai, pavyzdžiui, mandarinų ir kantoniečių dialektai Kinijoje, baskų, katalonų dialektai Ispanijoje, nors pagrindinė kalba - ispanų. Jungtinės Amerikos Valstijose 47 mln. gyventojų namuose vartoja kitą nei anglų kalbą (Bialystok & Hakuta). Kalbų įvairovę puikiai vaizduoja šis kalbų žemėlapis. Taigi nesijaudinkime, daugiakalbystė yra visiškai normalu!

Lietuvių kalboje tiek daug mažybinių formų, ar tai gali sulėtinti mano vaiko kalbos vystymąsi? 

Gal geriau man vengti tokių žodžių kaip "mašinytė”, “katytė”, nes jis nesupras, kad tai “mašina”, “katė” ir ilgiau užtruks, kol išmoks šiuos žodžius?

Norime jus nuraminti. Jei jūs su vaiku nuo pat jo gimimo kalbate lietuviškai, mažybinės formos tikrai nesukels rūpesčių jam įsisavinant kalbą, atvirkščiai -  tai netgi padės taisyklingai ištarti kai kurias frazes ir žodžius.

 

Visų pirma, vaikai (ir suaugę) žodžius suskaido į mažesnes jų dalis: žodžio šaknį (“mašin-” arba “kat-”), žodžio priesagą (“-yt-” )  ir galūnę (“-ė”). Vaikas ankstyvoje kalbos raidos stadijoje pirmenybę teikia žodžio šakniai (Eve V. Clark 2009). Ji nusako žodžio reikšmę. Taigi vaikas žino, kad “mašin-ą”, “mašin-ai”, “mašin-a”, “mašin-yt-ė”, “mašin-yt-ę” yra vienas ir tas pats žodis su skirtingomis galūnėmis ir priesagomis. Tos galūnės ir priesagos turi užkoduotą skirtingą gramatinę informaciją (angl. functional morphemes).

 

O kaip greitai vaikai įsisavina ir pradeda taisyklingai vartoti priesagas ir galūnes? Tai priklauso nuo žodžio dalių semantinio sudėtingumo, dažnumo ir reguliarumo (Eve V. Clark 2009). Dažnesnės formos įsisavinamos greičiau. O lietuvių kalboje mažybinės formos yra labai dažnos! Ypač mamų ir tėčių kalboje, kai jie kalba su savo vaikučiais. Todėl vaikai jas įsisavina lengvai ir jas vartoja (juolab supranta) jau nuo pat mažų dienų. Pavyzdžiui, mano dukra gėlytę vadina “lyte”, sausainį “nukas”, o katę “katytė” arba “čiukas”.

 

Pasak Inetos Dabašinskienės, mažybinius žodelius vaikai vartoja tiek pat dažnai, kiek paprastas formas. Mokslininkė taip pat pastebėjo, kad vaikai vartodami mažybines formas padaro mažiau klaidų parinkdami linksnių galūnes. Pavyzdžiui  “šuo” ir  “sausainis” priklauso skirtingoms linksniuotėms, tačiau tiek “šuniukas”, tiek “sausainiukas” turi tos pačios (pirmos) linksniuotės galūnes. Taigi vaikui vartojant mažybinę formą, reikia žinoti ir mažiau linksniuočių galūnių.

 

Mažybinės formos žodžius lengviau kirčiuoti - tokiuose žodžiuose kirtis beveik visuomet yra ant mažybinės priesagos (pvz., "mašin-ytė", "kat-ytė"). Tad vaikui nereikia galvoti, kur dėti kirtį.

Išvada - nevenkite mažybinių formų bendraudami su savo vaikais! Tegyvuoja kačiukai, šuniukai, vaikučiai ir mamytės!

+ Kodėl mano trimetis vaikas trumpina ilgesnius žodžius? Kodėl mano dvimetė dukra dar nekalba ilgais sakiniais?

Neretai dvikalbių vaikų tėvai dėl to jaudinasi. Norime jus patikinti, kad tai visiškai normalu. Dalinamės vaiko kalbos raidos gairėmis, kurias adaptavome pagal lingvistės Barbara Zuer Pearson lentelę (Raising a Bilingual Child 2008).

 

16-18 mėn. vaikas: geba suprasti ir pasakyti pavienius žodžius. Berniukai apytiksliai žino nuo 13  iki 420 žodžių, o  mergaitės - nuo 17 iki 475. Jei vaikas virš 18 mėn. nesugeba pasakyti nė vieno žodžio - nesijaudinkite. Tačiau reikėtų sunerimti, jei jis vis dar jų nesupranta.

 

24 mėn. vaikas: geba suprasti daugelį  jam ištartų sakinių ir frazių. Sugeba pasakyti sakinius iš dviejų žodžių ("noliu niam niam" (noriu valgyt), "duok bubu" (duok mašinytę). Dauguma vaikų pradeda kalbėti tokiomis paprastomis žodžių kombinacijomis iki 26 mėn.

 

36 mėn. vaikas: geba suprasti daugelį jam ištartų frazių ir sakinių, palaipsniui pradeda suvokti abstrakčių žodžių reikšmę.  Sugeba kalbėti paprastais sakiniais apie įvykius, vykstančius "čia" ir "dabar", kalba ir ištartos frazės žymiai labiau suprantamesnės nei dvimečio vaiko. Pradeda palaipsniui dalyvauti dialoge ir vystyti pokalbį.

 

5 metų vaikas: geba gerai suprasti aplinkinių kalbą, taip pat klabėti sudėtiniais sakiniais: "aš nenoriu šios sriubos, nes ji man labai smirda". Sėkmingai dalyvauja pokalbyje.

 

Tikiuosi šios gairės jums padės nusiraminti ir parodys, kada tikrai reikėtų kreiptis į specialistą.

 

Dar norime priminti, kad dvikalbių ir vienakalbių vaikų raida yra tokia pati. Tačiau reikia nepamiršti, kad dvikalbio situacijoje viena iš kalbų dažniausiai yra dominuojanti, o kita - nuslopinta, todėl, norint suprasti, ar jūsų vaikas neturi kalbos sutrikimų, reikia atkreipti dėmesį, kaip jis kalba abejomis kalbomis.

Ar mano požiūris į lietuvių kalbą ir lietuvių kultūrą turi reikšmės vaiko motyvacijai kalbėti lietuviškai?

Žinoma! Jūs, kaip tėvai ar globėjai, atliekate svarbiausią vaidmenį vaiko dvikalbystės kelionėje. Kuo daugiau Lietuva jūsų namuose asocijuosis su geromis ir linksmomis emocijomis, teigiamomis akimirkomis bei patraukliomis istorijomis iš Lietuvos, tuo vaikas turės didesnį norą kalbėti Lietuviškai. Lietuvių kalba turi tapti prestižo kalba jūsų namuose. Kaip tai pasiekti?

 

- Didžiuokitės savo kultūra ir istorija, tai parodykite veiksmais: švęskite Lietuvos valstybines šventes, į šventę pakvieskite ne tik draugus lietuvius, bet ir užsieniečius - taip vaikai matys, kad jūs nebijote džiaugtis savo šalimi;

- Namuose turėkite meno kūrinių ir kitų daiktų iš Lietuvos. Taip "arčiau" turėsite Lietuvą ir jos kultūrą namuose;

- Klausykitės šiuolaikinės lietuviškos muzikos, žiūrėkite lietuviškas laidas bei filmus kartu su vaikais;

 

- Turėkite kuo daugiau lietuviškų knygų! Dabartinės knygos vaikams yra itin patrauklios mažiesiems lietuviams;

- Jei nepavyksta namuose visada klabėti lietuviškai, tai bent jau vartokite tą kalbą, kai su vaiku darote ką nors smagaus: einate su juo į parduotuvę pirkti naujų žaislų ar valgyti ledų, žaidžiate smagų žaidimą ar skaitote juokingą istoriją;

- Kalbėkite lietuviškai, kai giriate savo vaikus, didžiuojatės ir džiaugiatės jais;

 

- Įsivaizduokite, kad jūsų vaiko mėgstamiausias žaislas (o gal naminis gyvūnas) kalba tik lietuviškai ir su juo kalbėkite tik lietuviškai.

- Vakarais prieš miegą linksmai ir žaismingai papasakokite Lietuvos istoriją.

 

Nesijaudinkite, jei ne visuomet pavyksta. Prisiminkite anglišką frazę, kuri kartojama knygose tėvams apie vaikų auklėjimą: be consistent, but not rigid. Laikykitės savo taisyklių ir susitarimų, bet būkite lankstūs ir nebijokite kartais jas sulaužyti.

Mano vaikui dveji metukai ir jis dar nekalba lietuviškai, tik savo kažkokia keista, nesuprantama kalba. Ar tai yra dėl to, kad jis auga dvikalbėje aplinkoje?

Visų pirma, nereikėtų jaudintis, jei tokio amžiaus vaikas dar nekalba. Tai tikrai nėra susiję su tuo, kad jo aplinkoje kalbama keliomis kalbomis. Dažnai vienakalbiai tokio amžiaus vaikučiai dar nekalba.

 

Visų antra, jei vaikas kalba "savo" kalba, vadinasi jis jau kalba! Tad jaudintis nereikėtų. Kas yra vaiko "nesuprantama" kalba? Tai turbūt supaprastina lietuvių ar kita kalba, o gal kelių kalbų mišinys. Kodėl dauguma vaikų taip kalba? Vaikams ištarti daugiaskiemenius žodžius ir kai kuriuos garsus yra per sunku ir per daug sudėtinga, jų artikuliacinis aparatas nėra tam pasiruošęs. Dažnai jie mėgsta žodžius supaprastinti iki dviejų skiemenų priebalsės balsės seka (pavyzdžiui "senelis" tampa tiesiog "neli"). Taip pat dvimečiai linkę vartoti tik vieną žodžio skiemenį ir jį kelis kartus pakartoti ("Petras" tampa "pepe", "Barbora" tampa "baba" o peilis "pipi"). Dėl tokių supaprastinimų vienas vaikučio žodis gali turėti net kelias reikšmes: "pipi" gali reikšti ir pirtį, ir peilį. Šis reiškinys vadinamas asimiliacija -  garsai žodyje pakeičiami į šalimais esančius garsus.

 

Taigi vaikų "nesuprantama" arba "nesąmoninga" kalba iš tikrųjų yra sistematiškai supaprastinta kalba, kurią vaikas girdi savo aplinkoje. Tad nesijaudinkite ir dar daugiau bendraukite su savo vaiku lietuviškai.

Bijau su vaiku šnekėti lietuviškai - o kas, jei jis neišmoks anglų kalbos?

 "Logopedas patarė su vaiku šnekėti tik angliškai" - tokiomis problemomis dalinasi Pasakos tėvai ir globėjai.

 

Nesijaudinkite, jūsų vaikas tikrai puikiai šnekės angliškai (ar kita jūsų aplinkoje vartojama kalba). Logopedai, išmanantys vaiko kalbos raidą, tikrai tokių patarimų neturėtų duoti.

Dvikalbėse arba daugiakalbėse situacijose dažniausiai lietuvių kalba yra mažumos kalba (ja kalba tik vaiko tėvai arba vienas iš tėvų). Tokioje situacijoje anglų ar kitos kalbos dažniausiai būna dominuojančios kalbos (ją vaikas girdi už namų ribų: darželyje, mokykloje, tarp draugų, parduotuvėje). Dominuojančią kalbą vaikas puikiai įsisavins net jei ją aktyviai pradės vartoti ir vėliau, pavyzdžiui, kai eis į darželį ar mokyklą. Vaikai puikiai sugeba įsisavinti kelias kalbas vienu metu. Deja, dominuojanti kalba, ypač mokyklinukų atveju, palaipsniui užgožia lietuvių kalbą. Tad labai svarbu jau nuo pat kūdikystės šnekėti su vaiku tik lietuviškai ir stengtis to susitarimo šeimoje laikytis.

Su vaiku kalbu lietuviškai, bet jis vistiek su manimi kalba angliškai, ką daryti?

Dažnai tėvai kreipiasi į mus šiuo klausimu. Dalinamės keliais patarimais. Jei vaikas jums sako: "Mommy water!" Tokiu atveju:

- tęskite vaiko pradėtą dialogą, bet savo gimtąja kalba "aha, ir aš esu ištroškusi, einame atsigerti vandens. Į kokį puodelį tau įpilti: žalią ar mėlyną?" - tai turėtų paskatinti vaiką atsakyti lietuviškai (nebūtinai iš karto);

- papasakokite vaikui, kaip jūs jaučiatės, kai vaikas kalba lietuviškai: "aš tave geriau suprantu, kai tu kalbi lietuviškai", "man taip gera, kai tu man atsakai lietuviškai";

- jei jūsų vaikas vartoja lietuviškus žodžius su klaidomis arba sakiniuose maišo kelias kalbas, nepertraukinėkite jo ir nepradėkite jo taisyti, nekritikuokite. Geriau tęskite pokalbį stengdamiesi į savo atsakymą įtraukti vaiko ištartas frazes be klaidų. Jie mokosi iš jūsų! 

- nebauskite ir nekritikuokite vaiko, jei nekalba su jumis lietuviškai ("koks dar water, vanduo!",  "o ką, lietuviškai negali paprašyti?").

Motyvuokite ir džiaukitės kartu

Labai svarbu, kad vaikas džiaugtųsi kiekvienu, net ir mažu, savo "laimėjimu". Pagirkite ir kartu ''atšvęskite'' naujai išmoktus žodžius ar ką tik perskaitytą lietuvišką knygą. Išduosim paslaptį - lipdukai kartais daro stebuklus! 

Kaip paskatinti vaiką daugiau kalbėti lietuviškai?

Kuo daugiau vaikas girdi lietuvių kalbą, tuo didesnė tikimybė, kad jis pradės geriau kalbėti lietuviškai. Visgi neužtenka tik girdėti - vaikai geriausiai mokosi kalbų per dialogus ir bendravimą. Mūsų patarimai:

Kai skaitote lietuvišką knygą vaikams, bendraukite ir įtraukite juos į pasakojimą: “kokius piešinėlius matai? Ką čia daro karvė? O kaip manai, ką dabar pasakys lapiukas?”

Kai gaminate pusryčius, pasikvieskite vaikus į pagalbą! Kalbėkite, ką darote, kokius maisto produktus naudojate.

Kai žiūrite lietuviškus filmukus, žiūrėkite kartu ir aptarkite herojų veiksmus, išvaizdą, siužetą.

Sėkmės!